Daugelis poilsiautojų pavojaus lygi vertina tik pagal tai, ar sugeba išsilaikyti ant kojų.
Tai – esminė klaida.
Baltijos jūra pasižymi specifine dugno geografija (smėlio seklumomis ir įdubomis), todėl bangavimui stiprėjant susidaro trys mirtini veiksniai:
1. Atgalinė (kompensacinė) srovė. Kai viršutinis bangos sluoksnis galinga jėga stumia vandenį į krantą, tas pats vandens tūris privalo grįžti atgal į jūrą. Ši atgalinė srovė formuojasi palei dugną. Esant didesniam nei 3B bangavimui, grįžtančio vandens jėga lengvai išverčia suaugusį žmogų iš kojų, nubloškia jį į gilumą ir tiesiog prispaudžia prie dugno, neleisdama įkvėpti oro.
2. Protrūkio srovės ir jūros duobės. Vandens masė, grįždama atgal, išplauna smėlio dugną ir suformuoja povandeninius griovius bei mirtinas jūros duobes. Šiose vietose susidaro protrūkio srovės (rip currents), kurios neša vandenį (ir jame esančius žmones) milžinišku greičiu tiesiai į atvirą jūrą. Kovoti su šia srove plaukiant prieš ją – fiziškai neįmanoma, žmogus greitai pavargsta ir gali nuskęsti.
3. „Gožos“ zona (bangų lūžiai) Vieta, kur banga virsta ir dūžta, yra pati pavojingiausia. Kelios viena po kitos sekančios didelės bangos sukelia vadinamąjį „skalbimo mašinos“ efektą. Žmogus nespėja iškilti į paviršių ir įkvėpti oro po pirmosios bangos smūgio, kai jį jau užgriūna antroji. Vandenyje esančios putos ir purslai sumažina vandens tankį, todėl jame daug sunkiau išsilaikyti, o plaukiantysis pradeda kvėpuoti vandens ir oro mišiniu, kas sukelia staigią paniką bei dūsimą.
About the Author
